DR. IEVA ŠIDLAUSKAITĖ – STRIPEIKIENĖ. „LINKIU DRĄSOS BŪTI SAVIMI“

 In Naujienos

Nors kalendoriuje jau užvertėme Lietuvos jaunimo dienų datą, jos vis dar tęsiasi neišdildomuose prisiminimuose ir įgytose patirtyse. Birželio 24 dieną LJD vyko bene penkiasdešimt skirtingų teminių užsiėmimų. Vieną iš jų vedė psichologai dr. Ieva Šidlauskaitė – Stripeikienė ir dr. Oskaras Stripeikis. Jiedu kalbėjo santykių tema: kaip reikia palaikyti tinkamą santykį su savimi ir savo artimaisiais? Pratęsdami paskaitos temą, kalbamės su dr. Ieva Šidlauskaite – Stripeikiene: apie psichologiją, apie tikėjimą ir apie pačius save.

Kaip jūs susidomėjote psichologija? Kaip ją atradote?

Tai buvo labai labai seniai. Aš buvau iš tų kurie mokosi viską labai gerai. Ir kadangi viską mokiausi labai gerai, man buvo sudėtinga nuspręsti kur studijuoti. Tada buvo tokia nauja specialybė – psichologija – buvo labai didelis susidomėjimas ja ir, kadangi aš mokiausi gerai, tai sakau, pabandysiu ten stoti! Tai buvo tiesiog toks sprendimas.

Niekada nesigailėjote jo?

Ne. Iš tikrųjų, man labai patinka. Aš dirbu kaip psichologė praktikė, yra ir kitų sričių psichologų. Manoji sritis man labai patinka.

Psichologai gali dirbti įvairiose srityse – knygas rašyti, metodikas kurti, tyrimus atlikti. Yra ir toks psichologas praktikas – konsultantas arba psichoterapeutas. Būtent šioje srityje ir dirbu.

Kiek metų užtrunka tapti psichoterapeutu?

Psichoterapeutai pagal Lietuvos įstatymus gali būti psichologai arba psichiatrai. Psichologas turi turėti bakalaurą ir magistrą, tai jau užtrunka šešerius metus. Ir, įprastai, dar trys metai psichoterapijos studijų.

Esate katalikė. Kaip jūsų gyvenime atsirado tikėjimas?

Jis buvo visą laiką. Tikėjimas mano gyvenime buvo dar anksčiau nei psichologija. Tuo metu aš buvau vienuoliktoje klasėje. Atsikūrinėjo ateitininkų organizacija. Kunigas Repšys ir Daiva Kuzmickaitė pasiūlė man dalyvauti jos veikloje. Tai buvo visiškai nauja organizacija, atsikurianti. Tuo metu kartu su ateitininkais labai daug visur dalyvavome, tai buvo grupė, kur mes jautėmės gerai, jautėmės visi kartu. Ir, aišku, tikėjimas visą laiką ėjo šalia visos veiklos. Tai buvo kaip gyvenimo dalis.

Kaip sekasi ugdyti tikėjimą dabar, jūsų jaunoje gražioje šeimoje?

Mano vaikai yra paaugliai, tai aišku, kad jie yra ieškojimo kelyje ir jiems leidi matyti įvairias galimybes, įvairius pasirinkimus. Jie mato mus, tėvus. Svarbiausia yra atsakyti į jų klausimus nuoširdžiai, kai jie klausia.

Grįžkime prie psichologijos. Kokia, jūsų manymu, yra psichologijos situacija Lietuvoje?

Psichologai dabar yra ant bangos. Lietuvoje yra skiriama labai daug dėmesio žmonėms ir žmonių emocinei būsenai, daug dėmesio vaikams, kurie išgyvena smurtą,  daug dėmesio žmonėms, kurie jaučiasi blogai. Aš manau, dabar Lietuvoje yra tokia situacija, kai mes pradedame gydyti vieni kitus. Aš be galo tuo džiaugiuosi. Kažkada anksčiau, kai dirbau psichoterapeute, būdavau vien tik moterų psichoterapeutė, nes, kas gi eidavo pas psichologą? Tik moterys! O paskutiniu metu – vyrai. Jie eina pas psichologus ir tai labai džiugina, kad mes, lietuviai, pradedame gydyti vieni kitus ir patys save.

Šioje paskaitoje kalbėjote, kad yra labai svarbu pažinti save. Kodėl tai yra svarbu ir kaip tai reikia tinkamai daryti?

Tą reikia daryti nuo pat pradžios. Kuo mes esame mažesni ir kuo mes turime geresnį ryšį arba atjautos ryšį su savimi, tuo mes galime tapti ramesnėmis, brandesnėmis asmenybėmis, su savo pasirinkimais, su savo norais, su savo ramybės būsena arba vienokiu ar kitokiu gyvenimo spalvingu išgyvenimu. Taip jau yra. Psichologija yra be galo keistas dalykas, kadangi mes tiriame patys save. O tai, kaip mes jaučiamės, ir nuspalvina mūsų gyvenimą.

Taip pat paskaitoje kalbėjote apie pasitikėjimą savimi ir savivertę. Man atrodo, žmonės labai dažnai maišo šias sąvokas. Kokios yra šių sąvokų sąsajos ir skirtys?

Man labiausiai patinka žodis „savivertė“ arba netgi „šiluma sau“. Aš keisčiau šiuos žodžius į „šiluma sau“. Tai gebėjimas atsakyti sau šiluma, kai tau nesiseka. Gebėjimas palaikyti save. Nes pasitikėjimas savimi labai dažnai suprantamas kaip rodymasis pasauliui: koks aš esu šaunuolis arba kaip aš visą laiką šypsausi, kaip man visą laiką sekasi. Todėl aš stengiuosi vengti abiejų šių žodžių. Aš stengiuosi tą patį sakyti kitokiais žodžiais. Pavyzdžiui, „atjauta sau“, „šiluma sau“.

Iš tiesų, labai dažnai mes bandome pasirodyti „kuo didesni šaunuoliai“. Tą jūs sakėte ir paskaitoje, kad perfekcionizmas yra tam tikra visuomenės liga, kad visuomenė mus spaudžia būti kiek įmanoma tobulesniais. Kaip, jūsų manymu, reikėtų „gydyti“ šį perfekcionimą?

Leisti sau klysti. Atpažinti savo klaidas. Palaikyti save šiltai, kai mes klystame. Ir stengtis kiek įmanoma mažiau šitų klaidų daryti.

Taip pat, paskaitoje kalbėjome apie kaukes, jog labai dažnai slepiamės, dažnai būname kažkuo kitu, ne savimi – tai irgi, ko gero, siejasi su perfekcionizmu. Kaip reikia savyje atrasti drąsos būti tuo, kas esi?

Pirmas žingsnis – pažinti, kas esi. Daugelis žmonių šioje vietoje turi labai didelių sunkumų. Dažnai žmonių klausiama: kas tu esi? Kas tau patinka gyvenime? Ko tu iš tikrųjų nori? Ne ko tau reikia, o ko tu nori? Įprastai žmonėms yra labai sunku atsakyti į šiuos klausimus. O kai mes jau atrandame, kas mes esame, kas sudaro mūsų, kaip žmonių, spalvas, tai mes jau galime po truputėlį atrasti stiprybės ir drąsos tą parodyti kitiems žmonėms.

Dabar dalyvaujate Lietuvos jaunimo dienose. Ar esate kada nors jose dalyvavusi prieš tai?

Taip. Tik jau nebeprisiminsiu. Seniai! Labai seniai. Aš esu pačiose pirmose dalyvavusi, kai popiežius Jonas Paulius II buvo atvykęs į Lietuvą ir buvo susitikimas su juo. Tuo metu aš giedojau chore ir mes giedodami stovėjome visai šalia popiežiaus. Tai buvo pati pradžia, jaunimas buvo sukviestas į Santaką, nuo kurios ir prasidėjo tolimesnės jaunimo dienos. Buvo devyniasdešimt treti metai, aš buvau vienuoliktoje klasėje.

Ko galėtumėte palinkėti šių Lietuvos jaunimo dienų dalyviams?

Drąsos būti savimi! Drąsos parodyti, kas yra viduje. Ir drąsos ieškoti savęs.

Kalbino Aistė Rakauskaitė

Panašūs straipsniai