EDUKOLOGAS K. PUKELIS: „LAISVĖS FORMULĖ SLYPI PENKIOSE N“

 In Naujienos

Vieni laisvę supranta kaip teisę galvoti, kalbėti ir daryti, ką nori. Kiti sako, kad tikroji laisvė, kai nepriklausai nuo savo norų ir darai ne tik tai, ką nori, bet ir tai, ką reikia.  Kiekvieno žmogaus laisvės suvokimas ir tai, kaip jis ja disponuoja, formuoja pasaulį, kuriame kasdien susitinkame ir gyvename, todėl būtina kalbėti apie laisvės sampratą ir nuolat kelti jos patikrinimo klausimą: „Laisvė kam?“. Tai ypač svarbu mums, lietuviams, vis bandantiems ją prisijaukinti ir suprasti. Apie laisvę, jos sąlygas, kainą ir formules kalbėjomės su edukologu, prof. habil. dr. Kęstučiu Pukeliu.

1990 metais kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Jūs matėt Lietuvą ir prieš Aktą, ir po. Kokia ji buvo tada?

Kkalbant apie tą Lietuvą, kurioje man teko gyventi iki 1987 metų – atrodė, kad tai Lietuva be ateities. Protesto prieš okupaciją mitingas Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo buvo lyg signalinė raketa nakties tamsoje… Labai sunku nupasakoti tiesiog ore visur tvyrojusią baimės atmosferą. Atsimenu, vaikystėje niekaip negalėjau suprasti, kodėl tėvai per Kūčias užtraukia užuolaidas, liepia niekam nepasakoti apie buvusią vakarienę, o ryte prieš išeinant į mokyklą mus su broliu sustato prieš save ir liepia parodyti dantis. Net nenutuokėm, kad mūsų tėvams, mokytojams tai gali turėti neigiamų pasekmių, jei nuėjus į mokyklą koks stropuolis pamatys tarp dantų likusių aguonų… O juk visiems reikėjo kažkaip išgyventi. Šiandieninė jūsų karta negali įsivaizduoti, koks yra jausmas, kai eini gatve ir kiekvienam žingsnyje matai nekviestus svetimos šalies karius. Tai, kad Lietuva dabar laisva, laikau stebuklu. Atrodo, kad be Dievo pagalbos tai negalėjo įvykti. Sąjūdis buvo nuostabus tautos susivienijimo pavyzdys (laikmetis jau reikalauja naujo Sąjūdžio)… Deja, jau tada galėjai matyti, kad dalis žmonių laisvę suprato labai tiesmukai, tikėdami, kad gė̇rybės savaime pasipils iš gausybės rago. Kita laisvės pusė – kad tai sunki atsakomybės našta, kasdienis sutelktas darbas Tėvynės, t.y. žmonių labui, nebuvo gerai suprasta.  Šiandien mes neretai susiduriame su šiurpiomis tokio neatsakingo požiūrio į laisvę grimasomis, kurios lyg kelio ženklai mus įspėja: ar teisingai kuriame savo valstybę?

Kokią Lietuvą matote dabar? Ar mes tikrai tapome laisvi?

Į šį klausimą atsakyčiau klausimu – lyginant su kuo? Jei lyginsime su sovietiniais laikais – tai mes dabar tikrai gyvenam kur kas geriau ir esam žymiai laisvesni. Kita vertus, žmogus dažnai nevertina to, ką turi. Laisvė yra viena iš tokių vertybių… O vertę to, ką turėjo žmogus, supranta tik tada, kai netenka… Skaudžiausia, kad atstatyti netektį būna labai sunku ar net neįmanoma… Tokia jau ta žmogaus prigimtis: jis visada kreipia žvilgsnį į „naujas aukštumas“… Todėl žmogus niekada nesijaus absoliučiai laisvas. Dar blogiau, kai žmonės tų „naujų aukštumų“ siekia atskirai, nesutelktai, vienas kitam trukdydami ar net kenkdami. Šiandien dažnai mes neišnaudojame laisvės teikiamų galimybių dar ir todėl, kad mūsų darbuose mums iš paskos velkasi iš kartos į kartą perduodamas homo sovieticus mentalitetas, kurį aš įvardinčiau kaip keliaklupsčiaujančio tirono mentalitetą: kai pataikaujama „stipresniems“ ir žeminami „silpnesni“. Norite pažinti žmogų: stebėkite, kaip jis elgiasi su savo „viršininkais“ ir kaip, su savo „pavaldiniais“… Todėl nenuostabu, kad dalis žmonių Lietuvoje vis dar bando savo gyvenimus kurti remdamiesi principu „kėdė̇ mane padaro žmogumi“.

Šiandien, 27-aisiais Nepriklausomybės metais, labai sunku sau pripažinti, kad dėl tų negerovių, kurios vyksta mūsų Tėvynėje, kalti tik mes patys. Mumyse vis dar rusena viltis, kad mumis privalo kažkas pasirūpinti, turi mums ką nors duoti, atnešti, padovanoti. Laisvės formulė slypi penkiose „N“: „Niekas Niekam Nieko Niekada Neduoda“. Laisvė yra kasdieninė kova už ją. Taip kaip vaiko auginimas: atostogų nėra! Viską, ką šiandien išgyvena mūsų jauna valstybė, aš pavadinčiau augimo sunkumais. Tik svetimi vaikai auga lengvai. Savi ir serga, ir nemiega, ir ožiuojasi, ir piktžodžiauja, neduok Dieve ir dar blogiau… Kita didelė bėda mūsų valstybėje – tai nepagarba žmogaus darbui… Kiek dar šiandien daug galime išgirsti pasakojamų istorijų, kuriose žmonės giriasi, kaip jie sumaniai „prasisuko“… O juk žodis „prasisukti“ yra kilęs iš žodžio „sukti“, o tas kas „suka“ vadinamas sukčiumi. Ar galima pavogti daugiau, negu sukuriama darbu?.. Deja, šiandien Lietuvoje, kol vieni dirba žmonių gerovei, kiti kaip lapės vištidėje „prasisukinėja“. Tai didelė grėsmė Lietuvos valstybės ateičiai.

Pakalbėkim ne tik apie visuomenės ar valstybės, bet ir apie asmens laisvę. Vieni ją supranta kaip teisę galvoti, kalbėti ir daryti, ką nori. Kiti sako, kad tikroji laisvė, kai nepriklausai nuo savo norų ir ribotų įsivaizdavimų. Kokia yra jūsų laisvės samprata?

Tai per daug sudėtingas klausimas, kad jį būtų taip paprasta aptarti. Akivaizdu, kad žmogus yra laisvas, nes turi prigimtinę teisę spręsti, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Kitų akivaizdoje žmogus visada stengiasi elgtis garbingai. Štai kodėl žmonių veiklos skaidrumas yra toks svarbus valstybės statybai.  Tačiau žmogaus noras būti laisvam turi konkurentą: tai jo ugningas noras būti laimingam… Nėra žmogaus, kuris nenorėtų būti laimingas. Ir tai nėra blogas ar koks draustinas noras. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus veikia, siekdamas tapti laimingas. Bėda ta, kad laimingas žmogus nori tapti greitai: čia ir dabar. Toks greitas kelias į laimę dažniausiai nėra garbingas. Tad slaptumas tampa to kelio padėjėjas, būtina sąlyga. Klastotės, manipuliacijos, vagystės, klaidingi pažadai, įvairių „dorumo“, „protingumo“, savo asmens „išskirtinumo“ aureolių su(si)kūrimas ir daugelis kitų būdų yra vis ta pati slaptumo reiškimosi įvairovė.  Bet nėra tokios paslapties, kuri nebūtų atskleista. Blogai yra ne tai, kad mes norime būti laimingi, bet tai, kokiu būdu mes siekiame jais tapti: ar savo „kūno ir kaktos prakaito“, ar kitų darbo sąskaita?

Tikroji laisvė ir laimė yra tada, kai tai, ką galvoji, kalbi ir darai, sutampa. Dažniausiai mes taip elgiamės savo namuose, šeimoje. O savo šalyje? Ar Lietuva nėra mūsų namas, viena didelė šeima? Mūsų gyvenimo realybėje laisvė ir laimė neina kartu. Žmogus, kuris didina savo laisvę, automatiškai mažina savo laimę. Ir atvirkščiai. Laisvė yra buvimas savimi… O laimė daugelio žmonių suprantama kaip išorinio pasaulio (daiktų, žmonių ir t.t.) valdymas (turėjimas).  Tačiau yra viena smulkmena: norint apvaldyti išorinį pasaulį („didžiąją gamtą“), pirmiausia reikia apvaldyti savo kūną („mažąją gamtą“). Šv. Pranciškus Asyžietis yra labai gražiai pasakęs apie žmogaus kūną: „brolis asilas“. „Brolis“ todėl, kad per jį mes suvokiam supantį pasaulį. „Asilas“, nes per jį mes pridarome daug kvailysčių… Kaip netikėtai sveikas žmogaus gyvenimo būdas ir valstybės statyba susieina į vieną…

Evangelijoje pagal Joną rašoma: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Ką jūs apie tai galvojate?

Šioje tikrovėje mes niekada nepažinsim Tiesos iki galo, nes kiekvienas naujas pažinimas nubrėžia dar didesnes nepažintas teritorijas („žinau tik tiek, kad nieko nežinau“). Kita vertus, kiek padidėja mūsų pažinimo teritorija, tiek padidėja ir mūsų laisvės teritorija. Štai kodėl verta mokytis… Ir labai svarbu atminti: tauta, kuri nestato mokyklų, stato kalėjimus… Ir dar laidoja nekaltus vaikus… Neteisingai suprasta laisvė turi kainą: už ją tenka mokėti skaudžiomis netektimis.  Kadangi tiesos pažinimo kelias yra begalinis tai ir laisvės kelias yra begalinis. Niekada nebūsim iki galo laisvi, nes jeigu žmogus nenorėtų gyventi geriau, teisingiau, gražiau, mes iki šiol gyventume urvuose. Tuo tarpu žmogus kaip tas drugelis veržiasi į Šviesą: Tiesą, Gėrį ir Grožį. Bet žinia – Šviesa pavojinga, nes ji gali ne tik išgelbėti, bet ir pražudyti, jei su ja nemokėsime apsieiti. Tas pat pasakytina ir apie laisvę. Jauni žmonės labai žavisi laisve. Tačiau visada, kai tik pradedama kalbėti apie laisvę, verta paklausti: o laisvė kam?  Melui? Smurtui? Patyčioms? Vogimui? Sukčiavimui? Plėšikavimui? Taigi, laisvė, kaip ir kitos vertybės – tolerancija, gailestingumas, pagarba, meilė ir t.t. yra dviašmenis kardas….

Dažnas paklaustas, ko labiausiai gyvenime trokšta, atsako norįs būti laisvas ir laimingas. Koks, jūsų manymu, yra laisvės ir laimės santykis? Ar gali žmogus būti ir laisvas, ir laimingas vienu metu?

Dažniausiai žmogus, kuris yra laisvas, nori būti laimingas, nes laisvę jis jau turi. Tuo tarpu įkalintas žmogus svajoja tik apie laisvę, nes jam laisvė ir laimė sutampa, yra tas pat. Tai labai svarbu įsidėmėti: laisvė yra neginčytina laimės sąlyga. Tuo tarpu laimės siekimas laisvės sąskaita vėliau ar anksčiau atveda į vergiją. Didžiausia kliuvinys žmogui kelyje į jo laimę yra kūnas. Mūsų kūnas nėra mūsų tikrasis Aš, nes mūsų Aš yra mūsų siela. Siela trokšta laisvės: ji norėtų skristi, skaityti eilėraščius ar knygas, dainuoti dainas ir t.t. Bet siela gali gyventi ir veikti tik kūne ir per kūną. Tad siela turi rūpestį vardu „36.6°C temperatūra“. Mūsų siela negali daryti to, ką nori, bet privalo pirmiausia daryti tai, ko reikia kūnui… Šioje tikrovėje mūsų kūnas yra mūsų laisvės ir nelaisvės sąlyga tuo pačiu metu. Tad atsakymas vienareikšmiškas: žmogus šioje tikrovėje negali būti ir laisvas ir laimingas tuo pačiu metu. Kita vertus, mes visi žinom tas trumpas žavingas akimirkas, kai pasijuntam laisvi ir laimingi tuo pačiu metu.. Bet tos akimirkos būna labai trumpos ir žmogus lyg grūdas vėl grįžta į gyvenimo realybės girnas, kurių viena pusė laimė, kita – laisvė. Mūsų gyvenimas tarsi grūdas tarp laimės ir laisvės girnų…

Autorė: LJD savanorė GINTARĖ KRUTINYTĖ

Nuotrauka iš bernardinai.lt

Panašūs straipsniai