Eugenijus Markovas SJ: „Misija Afrikoje – tai gyvenimas teologija“

 In Įdomu

Eugenijus Markovas SJ  – jėzuitas, Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas, baigęs filosofijos studijas Vokietijoje ir sugrįžęs po jų į Lietuvą suprato, kad trokšta iššūkių, nuotykių ir mėginti įgyvendinti tikrą jėzuitišką pašaukimą. Taip jis atsidūrė Kenijoje ir ten trejus metus studijavo teologiją. Apie šią patirtį jis dalinosi su šiųmečių Lietuvos jaunimo dienų dalyviais bei sutiko dar kartą prisiminti ir apmąstyti, kas yra tikras misionierius, teologinės studijos, Afrikos bažnyčia bei šio žemyno kultūra.

Per šiųmečių Lietuvos jaunimo dienų teminį užsiėmimą kalbėjote apie misijas Afrikoje ir džiaugsmą jose. Visgi žinau, kad pirminė gyvenimo ir buvimo priežastis buvo teologijos studijos Kenijoje. Papasakokite daugiau apie jas. Kuo skiriasi teologijos studijos ten ir čia? Kas yra teologija Afrikoje ir Vakarų pasaulyje?

Vienas iš skirtumų yra liturgija, tikėjimo išraiška. Afrikoje yra bažnyčių, kurios egzistuoja jau 50 ar 100 metų, tačiau galima rasti ir ką tik įsisteigusių parapijų. Bet jose tikėjimas išreiškiamas džiaugsmu, šokiu, ekspresija. Bandydavau lyginti kaip yra Lietuvoje ir atrodo pas mus dažnai pritrūksta džiaugsmo, bet mūsų tikėjimas yra kontempliatyvus, pripažįstant savo kaltes ir ieškant ramybės. O afrikiečiai liudija prisikėlusį Kristų.

O teologija labai panaši į likusio pasaulio. Mokomės Romos katalikų bažnyčios teologijos, turėjome puikią biblioteką. Tik Afrika įdomi tuo, kad čia atvažiuoja geriausių pasaulio universitetų dėstytojai ir dėsto vieną semestrą. Tik man teologija buvo ne studijos, bet pats gyvenimas, nes prisiliečiau prie daugybės žmonių. Tai, ką išmokau auditorijoje, vėliau taikiau realiai – liturginiame gyvenime, bendravime, paprastume.

Kaip manote, iš kur kyla tas skirtumas tarp džiaugsmingos Afrikos bažnyčios ir vakarietiško kontempliatyvumo?

Pirmiausia tai kyla dėl kultūrinių dalykų, klimatinių sąlygų. Afrikiečiai kitaip išreiškia džiaugsmą; europiečiai daug santūresni, ramesni. Pamenu, kai buvau Ugandoje, vienos mokyklos dramos būrelis laimėjo atranką savo regione, išvažiavo į sostinę Kampalą ir joje laimėjo pirmą vietą dramos būrelio konkurse. Kai jie grįžinėjo, mes su kitais mokiniais tuo metu žaidėme futbolą, tačiau girdėjome kaip už trijų kilometrų atlinguoja džiaugsmingų šūknių kupinas autobusas. Laimėtojai, pasiėmę taurę, šokdami ir dainuodami ją nešiojo gal šešias valandas. Kitą dieną jie net negalėjo prakalbėti. O kiek mes pasidžiaugtume?

Dar pagalvotume, kad per mažai stengiausi, kiek aš čia padariau…

Taip taip… O jų džiaugsmas kitoks – ką turi, tuo ir džiaugiesi. Grįžtant prie skirtumų, tai Afrikos teologija diskutuoja apie sąlyčio tarp vietinių kultūrų ir krikščionybės taškus. Net ir mes Lietuvoje dabar ypač svarstome apie krikščionybės ir pagonybės santykį. Žmonės dabar galvoja, kad pagonybės laikais gyvenome taikiai, žoleles valgėm, medžiui meldėmės, saulę garbinom, o atėjo krikščionys kryžiuočiai mus išvaikė, ištampė, tad dabar nebežinom, ką tikim ar netikim. Afrikoje justi ta pati nuotaika. Tačiau jie pastebi, kad kultūroje esantys netinkami dalykai pasitraukia atėjus religijai. Pavyzdžiui, anksčiau gimęs neįgalus vaikas būdavo tiesiog išmetamas, o atėjus krikščionybei imta sakyti, kad tai nėra gerai, reikia jam padėti, auginti, galbūt geriau atiduoti į prieglaudą ar ligoninę. Sava kultūra išlieka, bet krikščioniškos vertybės tampa labai brangios.

Dar vienas teologinis skirtumas – tai spalvos. Vakariečiams violetinė yra gedulo spalva, o afrikiečiams priešingai – gedulo spalva yra geltona. Tad teologai diskutuoja, kiek toli galima liturgiškai pažengti. Tarkime, Afrikoje žmonės neturi duonos, jie gamina ugali – kukurūzų košę. Tad dabar teologai svarsto, galbūt, reikėtų komunikantus gaminti iš jos, o Bažnyčios kanone nustatyta, jog tai turi būti duona ir vanduo.

Tie kultūriniai skirtumai neretai stebina, kad ir užsienio bažnyčiose pamačius juodaodžio, azijiečio ar kitokio nei mus įprastas Jėzaus skulptūras.

Tai paprastai paaiškinama. Kiekvienas tikintis žmogus remiasi tikėjimu istoriniu Kristumi ir tikėjimo Kristumi. Pastarasis gali būti afrikietis, eskimas, lietuvis, mėlynakis, baltapūkis, einantis per sniegą, o istorinis Kristus yra toks, koks gyveno.

Kalbėdamas apie misiją išskyrėte du misionieriaus tipus – tikrąjį ir netikrąjį misionierių. Tai vis dėlto, kas jie tokie?

Būdamas Afrikoje sutikau tikrųjų misionierių, kurie 50 ar 60 metų gyvena Afrikoje, pastatė bažnyčią, ligoninę, mokyklą, subūrė bendruomenę, pakrikštijo tūkstančius žmonių. Aš savęs nelaikiau misionieriumi, nebuvau toks, nors prisiliečiau prie misijų ir mano misija buvo kultūrinė, pažintinė, kad ir susibendrauti su vietiniais. Mūsų Jėzuitų draugija deklaruodavo, kad reikia skirti dėmesio Afrikai, tačiau mažai kas tai darydavo konkrečiais veiksmais. Dėl to man ir kilo mintis ten vykti, pagyventi ir pačiam pamatyti. Šiemet jau išvažiavo kitas lietuvis jėzuitas į Pietų Afriką misionieriauti, dirbti su pabėgėliais.

Jūs kalbate apie kultūrinę, tikėjimo misiją, teikiamą pagalbą afrikiečiams, bet mes iki galo ir nesuprantame, kokios pagalbos jiems iš tikro reikia. Kokia ta misija turėtų būti? Kas jiems iš tikro būtų reikalinga? Nes neretai atrodo, kad vakarietis, atvykęs į Afriką, perduoda savo kultūrinį modelį, bet ar būtent to reikia?

Veikiausiai kultūrinio modelio perduoti nereikėtų, ypač geopolitinio, pavyzdžiui, kad demokratiškai rinktų valdžią, demokratiškai gyventų, pasikliautų vakarietiškom vertybėm. Tai kai kur veikia, o kitur – ne. Priespauda niekur neveikdavo, kad ir koks geras tas modelis būtų. Tad dabar Vakarų pasaulis atranda, kaip būti su jais, o tai reiškia – bendradarbiauti. Tokiu pavyzdžiu galime laikyti ir katalikišką universitetą, kuriame studijavau Kenijoje. Afrikiečiai neretai svajoja gyventi, studijuoti Vakarų pasaulyje, o pamatę, kad keli europiečiai atvyksta pas juos mokytis, nustemba ir jaučia stimulą stengtis, kažką keisti. Tad pirmiausia tokia ir turėtų būti pagalba. Kitas dalykas, tai svarbu suprasti, jog Afrika yra margaspalvė – joje yra ne tik skurdo, vargo ir egzotikos, bet ir didžiuliai miestai, dangoraižiai, prabangūs automobiliai ir geras gyvenimas. Kai būna nelaimės ar projektai, padėti reikia, tačiau ne tik Afrikoje, bet ir Lietuvoje. Visgi pati svarbiausia pagalba Afrikoje yra švietimas bet kokia forma, ar statant mokyklą, ar kažką paremiant.

Šiandien per teminį užsiėmimą rodėte nuotraukas, kuriose vaikai tikrai atrodė turintys gana geras galimybes mokytis ir neesantys iš pačių vargingiausių šeimų. Aš pažįstu Tiberiados bendruomenę, kurios broliai įsikūrę Konge. Jame tikrai daugybė šeimų, kurios neturi galimybių leisti vaikus į mokyklą, o broliai stengiasi tokioms šeimoms suteikti bent minimalią pagalbą, kad tai keistųsi.

Taip, šie skirtumai priklausomi nuo regiono. Aš gyvenau Kenijoje, kuri laikoma išsivysčiusia šalimi. Žinoma, pavyzdžiui, tik po karo atsigaunančioje Ugandoje mačiau daug skurdo, ir ten nevisi vaikai gali eiti į mokyklą. Būna taip, kad jeigu kaime yra koks nors mokytoja(s), tai jie sukviečia vaikus po medžiu ir moko. Kiekvienas medis kaime yra mokykla. O jeigu įmanoma, steigiama mokykla. Prie to labai prisideda ir Katalikų bažnyčia. Pavyzdžiui, Pietų Sudane, netgi visa švietimo sistema buvo atiduota jėzuitams, kad jie performuotų, atnaujintų.

Taigi grįžtama prie jėzuitų šaknų…

Taip, tikrai. Švietimo ministerijos darbuotojai Sudane yra buvę jėzuitų mokyklos auklėtiniai, kurie kviečia prisijungti prie švietimo sistemos kūrimo ir jos pertvarkos. Net pabėgėlių centruose, kad ir Kenijoje ar Ugandoje, atidaroma mokykla ar universiteto filialas, kuris gali mokyti studentus kompiuterinio raštingumo. Tada penkerius ar šešerius metus stovykloje praleidęs pabėgėlis gauna pažymėjimą, kad išklausė Džordžtauno universiteto kompiuterio kursus ir gali susirasti darbą. Žinoma, darbdavys neretai nustemba pamatęs tokį pažymėjimą…

O su kokiais stereotipais susidurdavote gyvendamas Afrikoje? Mums neretai atrodo, kad afrikiečiai tarsi vargo pelės, kurios tik ir laukia turtingo vakariečio pinigų. Bet visgi, ar tikrai taip yra?

Dažnai įsivaizduojama, kad Afrikoje daug atsilikimo, senovės, gūdūs viduramžiai su deginamomis raganomis, kur aplink laksto tik liūtai, vien dykumos be jokio vandens. Bet nuvažiavus stereotipai po truputį bliūkšta. Tačiau neretai stereotipus pateisina didžiulė ten klestinti korupcija. Nes valdžia dažnai jaučiasi kaip karaliukai, o paprasti žmonės vargsta. Juntama didžiulė nelygybė.

O kaip būtų įmanoma ją mažinti? Pasitelkiant švietimą?

Tik švietimą. Afrikoje miestai labai greitai auga, tad juose randasi vidurinė klasė, kuri turi galimybę mokytis, baigti universitetą, gauti darbą. O neturtingi regionai, neturintys galimybės mokytis, keliasi į miestus, kuriuose sunku prasimušti, tada gyvena lūšnynuose ir ratas vis sukasi.

Daug kalbėjome apie tolimą kraštą ir galimybes padėti jame gyvenantiems žmonėms, būti kartu su jais, bet kaip tapti misionieriumi kasdienybėje? Juk taip paprasta būti geresniam svetimoje aplinkoje. Tačiau ką reiškia misionieriauti čia ir dabar?

Galbūt misionieriauti čia ir dabar daug sunkiau, nei nuvažiuoti kažkur kitur. Neretai kai dalinuosi apie savo patirtį, žmonės sako, jog nuvažiuok į lietuvišką kaimą ir ten išvysi vos ne Afriką, kur žmonės neturi tualetų, vaikai retai vaikšto į mokyklas. Tad labai populiaru padėti nusiunčiant pinigų ir prisidedant prie kitų akcijų. Tai darome lengva ranka, bet pačiam padėti, kad ir susipažįstant su Afrika, nustumiant į šalį stereotipus, pradėti galvoti apie naudojamus dalykus, iš Afrikos gaunamus išteklius… Tad svarbu būti jautresniam kitoms šalims, kitiems kontinentams. Taip pat svarbu pagelbėti ir šalia esančiam. Popiežius Pranciškus kviečia būti pasaulio žmogumi, matyti planetą plačiąja prasme. Ne tik matyti save, bet ir pastebėti toliau esantįjį. O misionieriumi turi būti kasdien, kad ir vedantis į mokyklą tėtis, gaminanti valgyti, slauganti ligonį seselė – tai yra misionieriškos kasdienybės dalis. Ir dar mokėti melstis būnant tokiose situacijose, ypač kai neturi laiko.

Norėtųsi šiek tiek paprovokuoti. Kalbėjomės apie humanitarinę, socialinę misiją, bet dabar norisi paklausti apie evangelizacinę misiją. Juk pirminė misijos reikšmė yra skelbti Kristų. Tad kam reikia skelbti Kristų ten, kur ir taip neblogai sekasi tikėjimo klausimu. Juk neretai Afrikoje jau yra savitos religijos, kultūrinis pamatas. Žmogus išgirdęs evangelinę žinią įsipareigoja ją skelbti kitiems, tampa už ją atsakingas, tad gal laimingesnis būtų ir be jos?

Oi… afrikiečiai mums tikrai galėtų daug papasakoti apie Kristų. Apskritai, reikėtų galvoti, kokia evangelizacijos ar misijų esmė. Kaip ateiti ir perteikti tai, kas tau yra brangu. Arba tu tai padarysi garsiai šaukdamas ir rėkdamas, kad jeigu nepasikeisit, visi eisite į pragarą, arba sakysi, kad aš gyvenu ir myliu tą bei noriu jums apie tai papasakoti. Kai afrikiečiai išgirsta apie Kristų, sako, kad tai tikrai artima į jų tikėjimą. Tada šie dalykai tampa savi ir artimi. Man atrodo, kad neretai kalbėdami netgi apie Lietuvos evangelizaciją nuvertiname savo protėvius, kad neva jiems krikščionybė buvo įpiršta ir priimta ne savo valia. Tokiu būdu paneigiame jų pasirinkimo laisvę. Manau, kad ir Afrikoje buvo padaryta klaidų su tokia evangelizacija, kuria buvo skelbiama, kad turite tapti tokie kaip mes. Tačiau dabar tos skirtingos kultūros Afrikoje puikiai sugyvena, krikščionių bažnyčia labai auga. Ir jeigu tau reikia Kristaus, kodėl tu bijai apie tai pakalbėti su kitais žmonėmis. Jeigu tu tuo gyveni ir tai myli, negali to slėpti nuo kitų. O afrikiečiai tau pasako, kaip tą svarbumą sureikšminti, šokiu ar dainomis pagarbinti.

O kam afrikiečiams Kristus? Afrikoje Kristų supranta daug labiau nei mūsų urbanizuotame pasaulyje. Jis jiems labai artimas.

Šiais metais jaunimo dienų tema „Tiesa padarys jus laisvus“. Koks yra tiesos ir laisvės santykis ypač esant misionieriui? Kaip kalbėti apie šį santykį?

Galvoju, kad tiesa ir laisvė yra didžiausios žmogaus vertybės. Jei žmogus nėra laisvas, jis niekada nepajaus to Kūrėjo duoto žmogiškumo ir jeigu negalės būti tiesoje arba prisiliesti prie tiesos, tai jis visuomet kentės. Nes arba kažkas jį išnaudos, arba kažkam nebus pasakyta iki galo tiesa. Tad šitie dalykai yra labai svarbūs. Misionieriaus ir apskritai misijų esmė turėtų būti tokia: kaip nepažeisti žmogaus laisvės, bet kita vertus, kaip papasakoti arba pabūti tuo, kuo galėtum būti. Galbūt paprasta turint pinigų nuvažiuoti į Afriką, pastatyti mokyklą arba bažnyčią, bet daug sudėtingiau padaryti taip, kad patys žmonės ją pastatytų. Sakytum, žmonės susėda ratu, tu pasakoji, kas yra Dievas ir tikėjimas, o tada jie sako, reikia pastatyti šventovę. Tu tik patvirtini, kad tai gera mintis. Svarbu kaip prieisi prie žmogaus. Nes jie sako, kad mes pastatysim pačią gražiausią bažnyčią ir stato iš ko turi – bambuko, lapų, molio, medžio. Tai ir yra jėzuitiška esmė, kokia buvo 17 a., kai prasidėjo misijų vajus. Galbūt šv. Pranciškaus Ksavero laikais buvo kiek kitaip. Buvo svarbu pakrikštyti žmogų ir taip jį išvaduoti. Bet dabar svarbu pats būdas. Kaip palikti žmogų laisvu su tuo lobiu, kokį tu nori perduoti. Būtent taip įsivaizduočiau šių dienų misionierių.

Pamenu vienas amerikietis jėzuitas pasakojo, kad jo draugas išvyko misionieriauti į Lotynų Ameriką. Pirmasis nusprendė jį aplankyti ir nuvykęs rado laukuose dirbantį ir pjaunantį cukranendres. Jėzuitas siūlo, tai gal einam Mišių švęsti, o šis atsakė, kokios dar Mišios, mes juk darbo dar nebaigėm. Gali nuvažiuoti ir švęsti Mišias, bet žmonės net nesupras, kas tai yra. Pirmiausia svarbu būti su jais.

Visose srityse, ypač tikėjime tiesa yra labai svarbi. Tačiau kiek tavo tiesa yra svarbesnė už kito tiesą, kiek ji yra objektyvi. Mes krikščionys neretai sunkiai suprantame vieni kitus, ką Kristus vienu ar kitu metu skelbė, o kalbant apie kitas religijas ar kultūras dar sudėtingiau. Bet svarbiausia, kad žmonės pajunta, kas yra tiesa. Sunkiau, kai ji išvis nėra pasiekiama.

Reziumuojant prisiminkite keletą svarbiausių dalykų, kuriuos išsivežėte iš to, ką patyrėte? Kas pasikeitė jūsų gyvenime po Afrikos?

Pakeitė labai daug dalykų gyvenime. Pamenu einu Kenijoje ir negaliu patikėti, kad mokausi čia, gyvenu už tūkstančių kilometrų, kad pažįstu čia gyvenančius žmones. Pamatyti, kad pasaulis nėra tik mano mažas pasaulis, bet praplečia horizontus. Taip pat įsivaizduojami dalykai, kuriuos susidarai skaitydamas knygas, žiūrėdamas filmus ir tik nuvažiavęs pamatai, kokia ta šalis yra iš tiesų. Gal man pasisekė, kad nieko neatsitiko, nesusirgau mirtina liga ar nenutrenkė dramblys, bet tikrai patyriau daug gero. Nors buvo momentų, kai nebuvo labai paprasta. Praplėčiau horizontą apie jėzuitus, kultūrą, Afriką, ryšį tarp gamtos, žmogaus ir Dievo. Afrikoje šis ryšys dar išsaugotas. Taip pat pradedi vertinti paprastus dalykus – sniegą, lietų, žiemą, juodą duoną, sūrį, kontempliatyvią maldą, uždarumą, depresiją (juokiasi).

Rimta vakarietiška askezė…

Aišku ir greitai pasimeta tas džiaugsmas, bet tada turi grįžti ir vėl pasisemti patirties.

Kalbino Karolina Repečkaitė.

Panašūs straipsniai