J. Ohmanas: „Nemanau, kad lietuviai iki galo supranta, kokie yra svarbūs ukrainiečiams“

 In Naujienos

Birželio 23-25 d. Vilniuje vyko 8 – osios Lietuvos jaunimo dienos (LJD). Šeštadienį dalyviai galėjo dalyvauti teminiuose užsiėmimuose. Vienas tokių – „Apie Ukrainos karą iš žmonių, kurie, kurie neliko jam abejingi, lūpų“. Diskusijoje dalyvavo paramos Ukrainai organizacijos „Blue/yellow“ įkūrėjas, režisierius, publicistas, aktyvus visuomenės veikėjas Jonas Ohamanas, organizacijos „Blue/yellow“ savanorė Kotryna Stašinskaitė bei akcijos „Ateitis Ukrainai“ organizatoriai, moksleiviai ateitininkai Laurynas Būda ir Motiejus Krutulis. Apie padėtį Ukrainos rytuose, Lietuvos vaidmenį teikiant paramą ukrainiečiams bei organizacijos „Blue/yellow“ veikimą Ukrainos kare kalbėjomės su jos įkūrėju Jonu Ohmanu.

Kokia dabartinė situacija Ukrainos rytuose?

Niekas nesiliauja, viskas kaip buvę, žūsta po 5 ukrainiečius per savaitę. Vyksta karas. Mes labai aktyviai dalyvaujame, atliekame įvarius veiksmus, kad apsaugotume ukrainiečius ir prisidedame prie veiksmų, kurie galėtų atbaidyti. Rusijos karių kitoje pusėje yra gana daug, bent keli tūkstančiai. Pavyzdžiui, siunčiami visi Rusijos karinio  mokymo įstaigų kursantai atlikti „praktiką“ Ukrainoje. Tai yra Rusijos agresija, ši šalis užsiima konfliktinėmis provokacijomis. Tuo tarpu mes stovime kartu su Ukraina. Jaučiame, kad negalime pasitraukti, nes ukrainiečiams tai rūpi, tai svarbu.

Nemanau, kad lietuviai iki galo supranta, kokie yra svarbūs ukrainiečiams. Mūsų parama rodo tam tikrą kryptį. Lietuvos vėliava kaba keliose fronto vietose. Mes to neprašėme, kariai patys taip nusprendė. Baltijos šalių ir Ukrainos patirtis žiūrint istoriškai yra panaši, todėl jos viena kitą gerai supranta. Tačiau dabar padėtis kitokia negu buvo sovietmečiu, Lietuva, kaip NATO ir ES narė, gali elgtis kitaip, daug drąsiau. Tai yra unikalus momentas Lietuvos istorijoje. Lietuva Ukrainoje kalba laisvo pasaulio balsu.

Mes matome galingus pokyčius geopolitikoje. Rusija žaidžia labai pavojingą žaidimą, tai tam tikra kova dėl laiko. Rusija bando traukti atgal į sau suprantamą laikmetį, o kitas pasaulis traukia į kitą laikmetį. Tuo tarpu Ukraina stovi ant slenksčio tarp jų abiejų.

Pripažįstu, kad mes netiesiogiai prisidedame prie Rusijos Federacijos karių žudymo, remdami ir atlikdami tam tikrus veiksmus. Norint kare ginti laisvę ir valstybingumą, kartais reikia būti pasiruošusiam žudyti. Nemanykite, kad dėl to džiaugiuosi. Baltijos šalių revoliucija, prasidėjusi Baltijos keliu, buvo unikalus atvejis, kai aiškiai buvo pasakyta, kad mes, pabaltiečiai, norime siekti laisvės be kraujo. Tai ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl čia atsiradau. Tuo pačiu Maidanas irgi buvo labai kilnus dalykas. Tai, ką mes darome, yra pakankamai ekstremalu, bet šiuo metu taip reikia elgtis. Aš tai supratau, kai pamačiau Rusijos saugumo pajėgų maskaradą Kryme. Suvokiau, kad ateina Rusija su savo karine galia į Europą, ir kad ji neketina sustoti Ukrainoje, reikia ją stabdyti, bet kokia kaina.

Kiek Lietuva įsitraukia į paramą Ukrainai? Žinoma, kad prisidėjo ateitininkai, organizuodami akciją „Ateitis Ukrainai“. Ar daugiau yra tokių iniciatyvų?

Iniciatyvų yra daug, neretai žmonės veikia atskirai. Mes asmeniškai bendraujame su žmonėmis, kurie mums kartais tyliai padeda arba veikia savarankiškai. Tai yra tam tikras neformalus pilietinis judėjimas Lietuvoje. Blue/Yellow esame gan ryškūs, kadangi teikiame karinę paramą ir t.t., bet esame toli gražu ne vieninteliai. Yra labai daug žmonių, kurie per savo draugus ar pažįstamus prisideda, jaučia pareigą padėti. Tie žmonės, kurie kažką daro, nors gal ir nedaug, yra verti pagarbos. Ateitininkų parama yra pagalba kariams medicinine pagalba, ji perduota įvairiomis formomis ir jau keliose vietose yra naudojama. Galima minėti specialią mediciną nudegimams malšinti, nes ši medicina labai brangi. Džiugu, kad ateitininkai įsitraukia į paramą.

Ar jūsų organizacija neša žinią pasauliui ir konkrečiai Rusijai, kad Lietuva palaiko Ukrainą?

Mūsų simbolis yra fakelas, istoriškai tai yra karinis simbolis reiškiantis „Eime su manimi“. Simbolis buvo pasirinktas su raginimu eiti iš paskos, ir Lietuva sako tą patį. Žmogaus gyvenime ateina toks momentas, kai reikia kovoti už savo įsitikinimus. Kai ateina išbandymas žmogus turi tris pasirinkimus: vienas jų – pabėgti, kitas – galvoti, kad praeis ir nieko nedaryti, o trečias – atsisukti pavojui į akis ir sakyti – tau galas! Duok Dieve, kad niekam Lietuvoje netektų suprasti tokių dalykų, kuriuos aš dabar šiek tiek suprantu, bet tuo pačiu, duok Dieve, kad, reikalui esant, būtų duota galimybė ryškiai pajusti ir padaryti teisingą pasirinkimą.

Ar žiniasklaida nėra truputį „apsnūdusi“ Ukrainos karo atžvilgiu?

Tai yra normalu. Sirijoje yra dar blogiau, o apie tai, kas vyksta Afganistane, apskritai mažai rašoma. Žiniasklaidos erdvė yra ribota, ir mes tai suprantame. Mes darome tokią mąstymo klaidą: tai, kas man yra aktualu ir svarbu, kitam žmogui gali visai nerūpėti. Reikia teisingai vertinti padėtį. Informacijos pakanka.

Per pastaruosius trejus metus nuo Ukrainos karo pradžios nemažai pasiekėte

Perdavėme apie 300 tūks. eurų vertės paramą. Esame prisidėję ir labai dramatiškomis sąlygomis, ypač 2014-2015 m., kuomet buvo tikrai labai blogai. Kelis kartus mūsų parama buvo gyvybiškai svarbi. Šiandien jau esame perpratę visą sistemą. Jeigu turėtume didesnius resursus, mūsų teikiama pagalba skambėtų visur. Mes net iš karinių dalinių, kurie mato ką mes galime padaryti, gauname oficialus prašymus dėl labai rimtų dalykų.

Ar galėtumėte šiandien pasakyti, kad padėtis Ukrainos rytuose gerėja?

Žiūrint apie ką kalbama. Manau, jog matosi, kad Rusija pamažu pralaimi. Apie vidinius dalykus Ukrainoje kalbėti sudėtinga. Politikai bando stiprinti savo pozicijas, bet Ukrainoje dar toli gražu ne demokratija, ir dar daug laiko praeis, kol viskas pereis į normalumą, kaip mes jį suprantame. Šiuo metu karas net yra tam tikras stabdis, nes kol vyks karas, tol žmonės nepradės daryti jokių revoliucijų. Kai baigsis karas, nesu tikras, kas bus. Labai sunku kare rasti pusiausvyrą. Galų gale konflikte iškyla klausimas: kas aš esu? Tai yra pagrindinis klausimas. Padedame Ukrainai atsakyti į šį klausimą.

Koks Lietuvos tolimesnis vaidmuo Ukrainoje?

Ukraina Lietuvai yra šansas pranešti apie save pasauliui. Mes žiūrime į Vakarus ir galvojame, kad ten mūsų ateitis, bet nieko panašaus, Lietuvos ateitis yra Ukrainoje, tai yra ta vieta, kur Lietuva gali save realizuoti.

Turėjau neseniai tokį pokalbį su vienu snaiperiu Avdivkoje, viename iš karščiausių taškų visame fronte. Jis yra savanoris, nukovęs ne vieną Rusijos karį ir karininką. Važiuojant iš fronto linijos jis staiga manęs paklausė: „Tai tie amerikonai turbūt neateis?“. Žinant Lietuvos istoriją galite įsivaizduoti kokie jausmai nuo tokio klausimo apima. Aš šiek tiek susijaudinau, bet ramiai atsakiau: „Ko gero ne, bet esame mes“.

Kalbino Indrė Daukšaitė

Panašūs straipsniai