PO LIETUVĄ KELIAUJA LJD KRYŽIUS

 In Įdomu

Lietuvos jaunimo dienų (LJD) kryžius, apkeliavęs daugelį Lietuvos miestų ir miestelių, jau grįžo į Vilnių, kur užbaigs savo kelionę, kviesdamas į LJD Vilniaus arkivyskupiją. Apie LJD kryžiaus kelionės po Panevėžio vyskupiją tikslą, programą ir įspūdžius pasikalbėjome su Panevėžio vyskupijos jaunimo centro evangelizacinių programų koordinatore Monika Žydeliūnaite ir vienu iš LJD kryžiaus kelionės savanoriu moksleiviu Roku Snarskiu. Monika pasakojo, kad su LJD kryžiumi keliavo visą kovo mėnesį, bet šio laiko neužteko, nes kvietimų sulaukė itin daug.

Kokia buvo LJD kryžiaus kelionės Panevėžio vyskupijoje pradžia?

Monika: Kryžiaus kelionė mūsų vyskupijoje prasidėjo per Šv. Kazimiero šventę, kurioje buvo apie 300 jaunų žmonių. Labai smagu, kad turėjome tokį šansą juos suburti. Ir visa tai stebėjo kryžius arba mes jį. Čia lieka klausimas. Bet tai, kad turėjome galimybę būti prie jo, yra dovana.

Dėl kokio tikslo keliavote?

Monika: Tikslai buvo labai minimalūs. Pirmas jų – reklama, nes, pamačius ir išgirdus, kad tai yra LJD kryžius, jau galima kalbėti apie pačias Jaunimo dienas. Tad pirmiausia siekėme pristatyti, kad vyks jau aštuntas LJD susitikimas, ir apkeliauti visą vyskupiją. O antras – tai bendra malda. Tokiu būdu kvietėme pradėti melstis už LJD.

Ar turėjote parengę programą?

Monika: Taip, bet kiekvienos parapijos programa skyrėsi. Buvo parapijų, kurios tiksliai žinojo, ko nori. Pavyzdžiui, Kupiškyje LJD kryžiaus kelionė vyko savaitgalį, per rekolekcijas, kai žmonės iš visos vyskupijos susirenka kartą per mėnesį. Dėl to kryžius jiems buvo milžiniška dovana. Kitus kartus, kai važiuodavome į mokyklas, turėjome pasiruošę tikslią programą. Visada pristatydavome LJD istoriją, su mažiausiais šokdavome visus LJD himnų šokius, o su vyresniaisiais žaisdavome protmūšį. Kai nešdavomės kryžių į parapijas, bendruomenes ar mokyklas, kartu melsdavomės ir, pažaidę žaidimą „Tiesa – drąsa“, išsiaiškinę, kokie yra mūsų tikslai ir baimės, kviesdavome jaunimą eiti prie kryžiaus ir ten palikti savo maldos intenciją, padėką, atsiprašyti ir paprašyti.

Iš tiesų mes LJD kryžių nešėme net į mažus kabinetukus, koplyčias, kurios buvo vos ne mažesnės už patį kryžių. Stengėmės prieiti prie kiekvieno – nesvarbu, ar tai miesto, ar mažyčio kaimo parapija.

Ar jus lengvai įsileisdavo?

Monika: Anksčiau yra pasitaikę, kai prie kryžiaus būdavo sunku pakviesti žmonių. O šiais metais sulaikėme labai daug pakvietimų atvykti, bet negalėjome nuvykti visur, nes tiesiog nebeturėjome tiek laiko. Tad šiemet LJD kryžius aplankė itin daug vietų.

Kokios buvo įsimintiniasusios lankytos vietos arba kur jus geriausiai priėmė?

Monika: Visada smagu keliauti ten, kur jau turime gražią patirtį. Prieš Alytuje vykusias LJD keliavome į Biržus, o Biržai visada pasitinka įspūdingai: su policijos automobiliais, užtveriamos gatvės ir pakviečiami visi jaunuoliai, besiruošiantys įvairiems sakramentams. Todėl jaunimas iš Biržų į LJD visada atvyksta didelėmis grupėmis.

Taip pat buvo labai gera važiuoti į vieną Dusetų mokyklą, kuri tuo metu išgyveno tikybos mokytojos netektį. Dėl šio įvykio visa mokyklos bendruomenė labai stipriai jungėsi į maldą, ir tas LJD kryžius jiems buvo kaip dar vienas šansas kartu susėsti ir prisiminti mūsų misiją žemėje. Iš tikrųjų į Dusetas važiavome šiek tiek bijodami, nes mokykla tuo metu dar išgyveno tą netektį, bet buvome sutikti puikių jaunuolių, kurių žvilgsnis krypsta į tiesą. Nustebome, kad jaunimas gali būti toks daug žinantis, daug norintis, motyvuotas ir kuriam kryžius nėra tik medžio gabalas.

Ar susilaukėte kokių nors pastabų, dalyvių ar aplinkinių reakcijos?

Monika: Kažkokių tiesioginių komentarų nesulaukėme, bet džiaugiamės mums patiems netikėta iniciatyva. Sesės kotrynietės pasiėmė LJD kryžių į savo koplyčią, kurioje tam tikromis dienomis renkasi miestiečiai. Tad už jaunimą meldėsi žmonės, kurie to visai neplanavo ir nesitikėjo. Pats kryžius yra išties didelis, o koplyčia labai maža, tad jis visiems sukėlė didelį įspūdį, tokį regimą ženklą.

Kokie jūsų pačių įspūdžiai?

Rokas: Aš su LJD kryžiumi keliavau pirmą kartą, bet jau buvau jį anksčiau matęs. Važiavau į Biržus. Čia mus taip šiltai sutiko ir labai jautėsi, kad patiems dalyviams buvo gera.

Monika: Visai nesijautė tokio tarsi suvarymo. Būtų įdomu nufilmuoti, kaip mes vežėme kryžių. Mes turime tokį autobusėlį, kuriame kryžius telpa lygiai lygiai, vadinasi, ji reikia prilaikyti. Tad mes visi įlipame į autobusėlį ir važiuojame apsikabinę kryžių. Tokiu būdu kryžius tampa labai artimas. Ir jauti, kad misiją atlieki. Labai smagu, jog tai tiek mūsų komandą vienija, tiek žmones, kurie atvyksta. Man labai patiko, kad Biržuose šv. Mišias aukojęs Kupiškio dekanas Mindaugas Kučinskas savo pamokslą pradėjo labai paprastais žodžiais, jog kryžius yra tam, kad galėtume prie jo prieiti ir pasakyti tik du žodžius: ačiū ir atsiprašau. Tad tas paprastumas ir lydėjo visą LJD kryžiaus kelionę.

Rokas: Pastebėjau dar tokį įdomų dalyką, kad vyresni žmonės buvo labai susidomėję, ką jaunimas čia veikia ir ką siūlo. Kai mes bažnyčioje užduodavome klausimus, atsakinėdavo daugiau vyresnio amžiaus žmonių ir bandė įsitraukti į mūsų veiklą. Gal tai ir gerai, nes, pavyzdžiui, jeigu dalyvavo kokia močiutė, ji gali apie tai papasakoti savo anūkui ir tokiu būdu skleisti informaciją.

Parengė LJD savanorė Indrė Daukšaitė

Bernardinai.lt

Panašūs straipsniai