Ses. Faustina: Viešpats moko gyventi kaip laisvam žmogui

 In Naujienos

Neseniai į Lietuvą grįžusiai seseriai Faustinai galimybė prisidėti prie Lietuvos jaunimo dienų organizavimo – didelė dovana ir tarytum svajonės išsipildymas. Todėl šiandien su Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo vienuolyno seserimi kalbame temomis, aktualiomis artėjančioms Lietuvos jaunimo dienoms (LJD) – apie laisvės sampratą ir krikščionišką laisvę šių dienų pasaulyje.

Kaip suprantate, kas yra laisvė?

Laisvė yra mums duota jėga pasirinkti gėrį ir jo siekti. Štai kodėl manau, kad tai nėra kažkoks tikslas dėl jo paties, nes tuomet galime pasidaryti vadinamosios laisvės vergais. Laisvė yra vaisius to, kaip gyvename. Iš tiesų esame laisvi ne tada, kai siekiame laisvės, o kai pajaučiame, kad tai, kaip ir kuo gyvename, leidžia mums jaustis laisviems.

Bendraujant su netikinčiais žmonėmis jie dažnai išreiškia mintį, kad krikščionybė varžo žmogų. Kaip yra iš tiesų ir kodėl?

Man labai patinka, kaip sakoma 119 psalmės pačiose pirmose eilutėse: „Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal Viešpaties Mokymą. Laimingi, kas laikosi jo įsakų, ieško jo visa širdimi.“ Turėjau labai stiprią patirtį būdama studentė, kai viename seminare reikėjo kalbėti aborto tema. Buvo dvi komandos, tie, kurie pritaria, ir prieštaraujantys. Žinoma, buvau aborto nepalaikančiųjų pusėje. Seminarui ilgai ruošiausi kartu su draugais medikais, kad argumentai būtų tvirti ir nuomonė būtų pagrįsta. Kurso draugės į mano argumentus atsakė: „Tu taip sakai todėl, kad Bažnyčia taip moko.“ Ir šis jų argumentas privertė susimąstyti. Argi aš darau tai, ką man liepia daryti Bažnyčia vien  todėl, kad taip reikia? Ar aš stengiuosi suprasti ir suvokti, kodėl Bažnyčia tai man liepia? Juk jei bukai vykdome tai, ko moko Bažnyčia, mes nesame iš tiesų laisvi. Vadinasi, jeigu aš suvokiu, ką liepia Bažnyčia, tai galiu sąmoningai pasirinkti, ką turiu daryti, ir esu laisva. Tai, ką sako Bažnyčia, tampa ir mano paties pasirinkimu, nes suvokiu, kodėl taip darau.

Dievas nori, kad būtume laimingi, štai kodėl per Bažnyčią jis mums duoda daug dalykų, kad nenuklystume nuo tiesos kelio. Ir tikrai būna atvejų, ir aš nelabai gerai žinau, ar tai gerai, ar negerai, štai tada pasitikiu Bažnyčios balsu. Taigi ir vėl galime sugrįžti prie psalmės žodžių. Viešpats nori, kad būtume laimingi ir ne paviršutiniškai, o visiškai. Todėl visi įsakymai, kurie duoti per Viešpatį, tam ir yra, kad galėtume būti pilnatvėje. Per juos Dievas duoda tą tikrąją laisvę, dėl kurios žmogus gali būti tikru žmogumi.

Koks yra nuolankumo ir laisvės santykis? Ar jie vienas kitam neprieštarauja?

Nuolankumas – tai, kai svarbiausias esi ne pats, o kito prioritetai. Tačiau tai negali būti daroma žeminant save. Viešpats myli žmogų tokį, koks jis yra. Dievo meilės nereikia laimėti, jis myli jau todėl, kad egzistuojame, todėl nereikia nusižeminti, visiškai pamirštant save, kad laimėtum Dievo palankumą. Nuolankumas – tai yra laisvė mylėti kitą. Tikrasis nuolankumas, kai tikrai žiūri į kitą dėl jo paties. Ne todėl, kad užgniaužtum save patį ar susikurtum nuolankaus žmogaus įvaizdį, bet kad dovanotum save kitam. Vatikano antrame susirinkime, buvo kalbama ir vėliau popiežius Jonas Paulius II dažnai minėjo, kad „žmogus gali save surasti tiktai nuoširdžiai pats save atiduodamas kitam“ (GS 24). Kai tai darai laisvėje, o ne per prievartą, esi laimingas ir laisvas.

Kaip Jūs atradote tikėjimą, kokių „laisvių“ dėl to teko atsisakyti ir ką naujo atradote?

Pašaukimas neateina kaip žaibas iš dangaus, kad sakytum: „O dabar aš būsiu vienuolė / kunigas.“ Tu po truputį atpažįsti, kad būtent ten būsi laimingas, tai yra tavo pašaukimas. Būdama vaikas jau buvau pakrikštyta, mokėjau maldas, rinkaus tradiciškai svarbius pliusus: Krikštas, Pirmoji Komunija, Sutvirtinimo sakramentas ir pan. Kadangi mano mama daug metų buvo tikybos mokytoja, todėl supratimas kiekvienu iš tų klausimų buvo šiek tiek stipresnis, nei dažniausiai pasitaiko tokio amžiaus vaikams, bet labai asmeniško santykio su Kristumi neturėjau. Paauglystėje labai dažnai pradėjau sukti į kairę. Kai man buvo 15 metų, buvo labai sunkus periodas, šeimoje kilo labai daug problemų. Vienu metu buvau tikrai sunkioje situacijoje ir nemačiau prasmės niekur ir kaip tik tuo metu turėjau progą susipažinti su šv. Jono broliais. Kalbėdama su jais pasijutau suprasta ir priimta. Kaip tik tuo metu netekau labai daug draugų iš vadinamosios chebros, nes nebegalėjau dalyvauti susitikimuose ir vakarėliuose. Bet per Šv. Jono bendruomenę atsirado naujų draugysčių, kurios man labai padėjo vėl atrasti džiaugsmingą krikščionišką gyvenimą. Kaip tik tuo metu per išpažintį išdrįsau pasakyti dalykų, kurių anksčiau niekaip negalėjau pripažinti. Tai buvo labai stipri patirtis, nes tikėjime suvokiau, kad per kunigą kalbu Viešpačiui, patyriau stiprų asmeninį susitikimą su Dievu. Tiesa pačiai sau labai mane išlaisvino. Taip pradėjau kurti savo asmeninį santykį su Kristumi.

Kalbant apie laisvę, atsakius į Viešpaties šaukimą tapti vienuole… Kai žmogus turi pasirinkti gyvenimo kelią, tekėti / vesti, nebegali leisti sau to, ką galėjo anksčiau, dar daugiau apribojimų atsiranda, kai pora susilaukia vaikų. Vienuoliams pokyčių būna dar radikalesnių. Kai pasirinkau šį kelią, turėjau išvažiuoti iš Lietuvos. Pirmieji metai buvo gan uždari, vienuolyne daug tylos ir daug mažiau progų susitikti su draugais, todėl akivaizdžiai susilpnėjo ryšys su jais. Vis dėlto buvau labai laiminga, nes jaučiausi savo vietoje, jaučiau, kad Viešpats laimina ir myli. Tai, ko atsisakiau, atsisakiau dėl didesnės meilės ir laimės. Pirmais metais jaučiau labai didelį džiaugsmą, vėliau, kaip ir visuose santykiuose, atėjo išbandymų laikas, kai Viešpats klausia, ar tikrai nori šitaip gyventi. Ir tai laikas Jam pasakyti „taip“ su džiaugsmais ir skausmais. Taip pat mano bendruomenė yra mano šeima. Kiti mane mato iš išorės, sesės priima su visais trūkumais ir silpnumais, jos yra tos, kurios mato ne tik tada, kai šypsausi. Sesės visą laiką stengiasi mane mylėti ir manimi rūpintis, kaip ir aš jomis. Be viso to, prisideda ir apaštalinis gyvenimas – daug gražaus kontakto su žmonėmis, todėl tai dar vienas didelis džiaugsmas. Tas, kas paliko brolį, sesę, tėvą ir motiną, gaus šimtą kartų daugiau, sakė Jėzus. Mano atveju, turiu daugiau brolių ir sesių, tiek bendruomenėje, tiek apaštalavimo dėka, todėl esu labai dėkinga už šią dovaną.

„Tiesa padarys Jus laisvus“. Kodėl būtent tiesa, o ne savęs nevaržymas?

Kristus sako: „Esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), nes, kai savęs nevaržau, galiu nuvaryti į lankas, o Jėzus man duodą kelią. Kristaus duotas žodis, jo duoti įsakymai gali padaryti laisvus. Ta tiesa, kurią skelbė Viešpats, nevaržo, nebaudžia, bet išlaisvina. Pats Jėzus sakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Vakarų pasaulyje dažnai sakoma, kad nėra vienos tiesos, kiekvienas ją gali susikurti pagal save, tačiau Kristus duoda mums Tiesą, ir tai yra Jis pats. Mes, kaip krikščionys, turim mokėti tą tiesą skelbti, kad kiti žmonės galėtų jos paragauti ir per ją išsilaisvinti. Tačiau tam, kad ją galėtum visiškai priimti ir suprasti, reikia ir tikėjimo malonės.

Kuo reikšmingos yra Lietuvos jaunimo dienos ir ko palinkėtumėt šio renginio dalyviams?

LJD – tai tarsi injekcija. Tai yra didelė vitaminų dozė, kurią mes galime gauti per tas 2–3 dienas. Šios dienos parodo krikščioniško gyvenimo džiaugsmą ir duoda jėgų ateičiai. Jos mums primena, kad nesame vienišos jaunos krikščioniškos salos šiame pasaulyje. Šios dienos suteikia energijos iki kito susitikimo gyventi krikščioniškame džiaugsme ir jį liudyti tiems, su kuriais gyvename.

Nesinori palinkėti bet ko. Tiems, kurie jau ruošiasi ir rengia šias dienas, linkiu gyventi tikėjimu ir laukti to, kas ateis, suvokiant, kad Viešpats ruošia mums kažką stipraus. Ne tik tiems, kurie dalyvaus, bet ir tiems, kurie rengia LJD projektus, kurie ruošia įvairias renginio dalis. Linkiu prisiminti, kad Viešpats nori duoti ypatingą malonę kiekvienam iš mūsų. Ne tik per kelias renginio dienas, bet ir visą artėjantį laiką iki jų. Tiems, kas dalyvaus, linkiu atverti širdis, akis ir ausis, kad gautų maksimumą iš visko, kas jiems duodama . Kad galėtų viską siurbti, prisigerti kaip kempinės, kad būtų pilni tos Dieviškos gyvybės iki kitų LJD. Linkiu būti imliems, nes Viešpats mums nori duoti labai daug, o mes priimsim tiek, kiek atversime savo širdis.


Akvilė Burneikaitė
Rekomenduojama