Dainoros Jankauskienės nuotrauka

Su MONIKA ir MINDAUGU susipažinau 2015 metais Alytuje vykusiose Lietuvos jaunimo dienose. Savanoriavome medijų komandoje: Mindaugas buvo fotografas, tiksliau, visų savanorių fotografų vadas, o Monika – žurnalistė, tekstų autorė. Jau tada jiedu pasirodė tvirta pora, mane labai žavėjo, kad jie savanoriauja kartu. Pasirodo, kad poros susipažinimui svarbios buvo Lietuvos jaunimo dienos!

Jau beveik ketverius metus Monika ir Mindaugas yra šeima ir augina vienų metų sūnų. Šv. Valentino dienos proga gera dalintis jų meilės istorija, mintimis apie santykius, draugystę, šeimą, tikėjimą bei Lietuvos jaunimo dienas.

Norėtum ir tu tapti LJD savanoriu? Registruokis paspaudęs čia!

Mindaugai, Monika, kaip save pristatytumėte?

Mindaugas: Esu Mindaugas, man 36 metai, esu inžinierius, fotografas, vyras, tėvas, sūnus. Laisvalaikiu (hmm, kada toks buvo?) mėgstu keliauti, bendrauti su žmonėmis, fotografuoti, važinėti dviračiu, mašina. Esu atviras, mėgstu prisidėti prie renginių organizavimo, kitų veiklų.

Monika: Esu Monika, Mindaugo žmona. Taip pat esu dukra, sesuo, o naujausias mano vaidmuo – mama. Gimiau ir augau Vilniuje, baigiau Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, vėliau studijavau lietuvių bei vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Laikau save vertėja, labai mėgstu versti – ypač grožinę literatūrą. Patinka rašyti, kurti. Daugelis žmonių pasakytų, kad atrodau esanti labai ramus, „nesiparinantis“ žmogus, tačiau išties už tokios ramios mano išorės slypi jūros ir vandenynai, kartais net uraganai visokiausių minčių bei emocijų.

Kaip susipažinote?

Monika: Į šį klausimą turime skirtingus atsakymus (šypsosi). Su Mindaugu susipažinau per 2010 metais per Lietuvos jaunimo dienas, vykusias Panevėžyje. Abu buvome savanoriai pirmą kartą LJD sukurtoje medijos komandoje. Aš buvau žurnalistų grupelėje, o Mindaugas – fotografų. Jis man atrodė pasipūtęs ir visiškai nepatiko. Kartą teko su juo pabendrauti: aplink kitų fotografų nebuvo, o man reikėjo vienos nuotraukos mano ruošiamam interviu. Tuo metu man pasirodė, kad jis dar arogantiškesnis, nei maniau: kažką burbtelėjo, o nuotraukos iki šiol negavau (juokiasi). Mindaugas viso šio įvykio ir manęs tose LJD neprisimena.

Mindaugas: Mano versija: su Monika susipažinome 2013 metais kelionėje į Taizé jaunimo susitikimą Strasbūre. Tais metais važiavau vienas, be „chebros“, ir prieš tai galvojau: „Ką ten vienas veiksiu?“ Visgi kažkoks vidinis balsas sakė: „Viskas bus gerai.“ Išvažiavau. Su Monika atsidūrėme toje pačioje grupėje, su kuria gyvenome. Buvome nublokšti į labai smagų miestelį Fetišeimą. Buvau vienintelis vyrukas visoje moteriškoje komandoje iš Lietuvos. Iš pradžių Monika neužkliuvo už akies, bet po kelių dienų vaikštant Strasbūro gatvėmis kažkas pakuždėjo: „Ei, Minde, o kaip tau ši?“ Nuo tada prasidėjo mūsų istorija.

Marijos Stanulytės nuotrauka

Esate tikintys. Papasakokite, kokia buvo jūsų tikėjimo pradžia?

Monika: Tikėjimą atradau dar būdama vaikas. Tačiau gyvą ryšį su Dievu pajutau vos įžengusi į paauglystę, kai buvau trylikos ar keturiolikos metų. Paauglystė daugeliui yra nelengvas metas – man buvo taip pat: jaučiausi nepritampanti, nesuprasta. Tuo laikotarpiu mano „dievukais“ tapo žymioji dainininkų Kelly šeima, ypač Paddy Kelly. Jo muzika bei tikėjimas, taip pat per jį atrasta šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė pradėjo kloti mano tikėjimo kelią.

Mindaugas: Nelabai atsimenu, kada pradėjau tikėti, man atrodo, kad dar mamos įsčiose tikėjau. Kadangi mano aplinka buvo tikinti (mama, seneliai), tad viskas vyko natūraliai.

Prieš beveik ketverius metus tapote šeima. Galbūt pamenate, koks buvo jūsų šeimos suvokimas, kai jums buvo 16–17 metų?

Monika: Negaliu pasakyti, kad tokiame amžiuje tam ruošiausi. Įsivaizdavau, kokios šeimos norėčiau, ir visas savo svajones patikėdavau Dievui. Jau kur kas vėliau, gal 25 metų, keletą kartų nusivylusi romantiškais santykiais, buvau labai aiškiai įsivardijusi, kokių santykių trokštu. Tuo metu kažkokiu būdu mano rankose atsirado tokia maldelė, kurią kasdien kalbėdavau ryte ir vakare. Ir tada gana greit mano gyvenime atsirado Mindaugas. Visiems sakau, kad čia ta maldelė mums padėjo susitikti (šypsosi).

Kokia tai maldelė?

Viešpatie, aš taip trokštu žmogaus, kuris mane suprastų, kuriam galėčiau pasakyti viską… Noriu žmogaus, kuris mane tikrai mylėtų. Leisk man sutikti tokį, kuris ne tik žaidžia meilę. Leisk man sutikti tokį, kuriam rūpi ir mano širdis – ne tik lytis. Leisk man sutikti tokį, kuris ilgam praturtins mano gyvenimą, tokį, kuris nepaliks vieną dieną manęs apgailėtino ir sugniuždyto. Padėk man įnešti džiaugsmo ir šviesos ir į to žmogaus gyvenimą. Padėk man surasti meilę, kuri būtų paženklinta jėgos ir ištikimybės, kaip ta meilė, kuria Tu mus myli. Amen.

Mindaugas: Nepasakysiu, kas man tuo metu atrodė šeima, bet visada žinojau, kad tai rimta ir amžina.

Šiandien, kai matome tiek daug skyrybų, nutrūkusių draugysčių, kaip manote, kas padeda suprasti, kad iš tikrųjų atradai tą, su kuriuo/ kuria norisi gyventi visą gyvenimą?

Monika: Manau nėra vieno konkretaus atsakymo. Man tai buvo tam tikrų ženklų ir stebėjimų visuma. Čia vėl prisimenu tą maldelę. Joje buvo išvardinta viskas, ko ieškojau santykiuose bei žmoguje, su kuriuo siečiau savo gyvenimą. Kitas dalykas – santykių natūralumas ir stabilumas. Jei nuo pat pradžių santykius reikia kažkaip dirbtinai kurstyti arba jie labai ugningi, tokie santykiai neatrodo daug žadantys. Su Mindaugu viskas ėjosi natūraliai, ramiai, nesutarimus greitai ir nesunkiai išsiaiškindavome. Pagrindinės mūsų vertybės visiškai sutapo. Mama mane mokė, kad, rinkdamasi sau vyrą, kartu renkuosi ir savo vaikams tėvą. Įvairiose situacijose mačiau, kad jis bus puikus tėvas. Dar vienas svarbus dalykas – su Mindaugu galiu ir nebijau būti 100% savimi ir jaučiuosi 100% priimta tokia, kokia esu.

Dainoros Jankauskienės nuotrauka

Mindaugas: Kai žinai, kad tas žmogus palaikys tave visur ir visada ir tu jam su visais savo minusais esi pliusas.

Ką galvojate apie gyvenimą kartu nesusituokus?

Monika: Manau, kad tokie santykiai sukuria papildomų iššūkių ir sunkumų. Jie tam tikras melas, lyg sakytum: „Myliu tave ir noriu visų meilės teikiamų džiaugsmų, tačiau bijau / nenoriu tau pažadėti, kad mylėsiu tave amžinai.“ Santykiai yra darbas, o nenoras įsipareigoti rodo, kad bijoma to darbo. Pas Mindaugą persikrausčiau kitą dieną po vestuvių. Taip pat ir intymius santykius išsaugojome medaus mėnesiui. Ir tuo didžiuojamės. Nebuvo lengva, buvo įvairių pagundų ir nuslydimų. Tačiau kaip gera žinoti, kad tavo žmogus saugojo save tau, lygiai kaip ir tu save jam! Santuokos sakramento akimirką tapote vienu, ir juo tapote pilnai, nes neišdalinote savęs „pabandymams“. Net sunku įsivaizduoti, kaip būtų sudėtinga būti su žmogumi, kuriam tu ne pirmas ir ne vienintelis.

Mindaugas: Nesąmonė. Gyvenkite atskirai, kol dar galite, kartu prisigyvensite visą likusį gyvenimą. Reikia pagyventi ir su savimi tikrai.

Kodėl verta įsipareigoti?

Monika: Prieš Dievą prisiekus vienam kitą mylėti visada ir visokius, atsiveria nauja santykių dimensija. Joje gali skleistis tikra, ne „drugeliais skraidanti“ meilė. Tai tokia meilė, „kai tu sergi, o aš esu šalia ir girdau vandenį su šaukšteliu, nes negali pasikelti“, meilė, „kai iškyla sunkumai, kai darosi sunku matyti panašumus, o ne skirtumus, privalumus, o ne trūkumus. Aš neišeinu, bet duodu tau ranką ir išeities ieškome kartu, nes tu buvai ir esi mano pasirinkimas, o mano priesaika tau neatšaukiama ir amžina.“

Mindaugas: Nes gausi geresnes sąlygas: nuolaidą telefonui, daugiau gigabaitų. Neribotas laikas kartu. Na, pagalvokite patys: jūs irgi norite, kad jums kiti įsipareigotų, nekeisti sąlygų, neišmestų jūsų iš darbo ir t.t. Įsipareigojimai veda prie ilgalaikių ir užtikrintų santykių.

Kaip pasikeitė jūsų santykiai susituokus?

Monika: Pamenu, kitą dieną po vestuvių Mindaugas žiūri į mane ir sako: „Kaip keista. Dabar turiu tave vėl iš naujo pažinti, kaip savo žmoną.“ Iš tikrųjų galima sakyti, nepasikeitė niekas, bet kartu pasikeitė viskas. Mums pasikeitė labai daug, nes iki vestuvių kartu negyvenome. Gal ryškiausias džiaugsmas tas, kad tu žinai – čia tas mano vienintelis žmogus visam likusiam gyvenimui.

Mindaugas: Santuokoje du kūnai tampa vienu ir tai ne tik lytiškai: bendras gyvenimas, bendras tikslas, bendra buitis. Nietzsche yra pasakęs, kad tai įmanoma tada, „kai du individai pasiryžta siekti vienybės, kuri yra daugiau nei dviejų kūnų susijungimas, vienybės, kuri yra giliausia pagarba vieno kitam ir siekiamam tikslui“. Skamba idealiai, kad viskas tampa vienu, bet, nepaisant visų individualių skirtumų, santuokoje siekiame vieno tikslo. Manau, galima daug tų pasikeitimų vardinti, bet daugiausia jie yra buitiniai. Kaip pagrindinį pokytį visgi įvardinčiau gyvenimą dėl kito.

Dainoros Jankauskienės nuotrauka

Kokią įtaką jūsų suvokimui apie santykius, draugavimą bei šeimą padarė Bažnyčia?

Monika: Labai didelę įtaką padarė. Bažnyčioje mačiau kitokius santykius, kitokias poras ir šeimas nei kitur, nei gatvėje. Daugeliu atveju tai buvo darnūs santykiai, laimingos poros, laimingos šeimos, kurių meilės ir džiaugsmo ištekliai, rodės, neišsenkantys. Pasaulyje mačiau visai kitokį vaizdą, kuris baugino. O Bažnyčia parodė, kad meilė išties yra, kad ji yra visai kas kita, nei pasaulis bando įteigti. Ji padėjo atsirinkti, kas tikra, o kas ne. Taip natūraliai išsigrynino ir suvokimas, kokių santykių trokštu, apie kokį žmogų svajoju ir, turint tokius sveikus kriterijus, tokį žmogų išsirinkti.

Mindaugas: Mano šeima, kaip ir Bažnyčia, mane auklėjo pagarbos, nuolankumo, meilės kitam, būti teisingam bei kitų vertybių, taip pat vesdavo į Bažnyčios organizuojamus būrelius ir stovyklas. Ten mačiau daug teigiamų pavyzdžių iš vyresnių vadovų ar draugų. Tai padarė nemažą įtaką mano suvokimui apie santykius bei šeimą.

Turite gražią santykių kūrimo, o dabar jau ir šeimos patirtį. Tad kaip būti laimingam su kitu?

Monika: Nereikia tikėtis, kad tas žmogus atneš laimę ir išpildys svajones. Sutuoktinis nėra tam, kad išpildytų svajones, kad visada būtų gera ir lengva kartu. Kai to nesitiki nei iš jo, nei iš bendro gyvenimo, taip pat žinai, kad santykiai keisis – bus ir pakilimų, ir nuolydžių ir visa tai priimi, manau, tada būti laimingam su kitu nėra sunku.

Mindaugas: Daugiau galvokite apie kitą nei apie save.

Šiais metais birželio 27–28 d. Šiauliuose įvyks jau 9-osios Lietuvos jaunimo dienos. Kokia jūsų dalyvavimo LJD patirtis?

Monika: LJD dalyvauju nuo 2007 metų. Nepraleidau nė vienų LJD, dalyvavau visose kaip savanorė, tik Kaune 2013 metais buvau paprasta dalyvė. Tai kiek čia metų? Jau 13 bus? Oho, beveik pusė mano gyvenimo praleista su LJD!

Mindaugas: Pirmosiose LJD 2010 metais Panevėžyje dalyvavau kaip medijos savanoris. O nuo tada visose kitose LJD taip pat buvau medijos komandoje: nuo trumpalaikio iki ilgalaikio savanorio.

O ką jums asmeniškai reiškia LJD?

Monika: LJD suvaidino svarbų vaidmenį man bręstant, paauglystėje ir vėliau, LJD formavo mano asmenybę ir lipdė tikėjimą. Taip pat padovanojo daug gražių patirčių ir draugų. Ta bendrystė kartu žygiuojant, dainuojant, meldžiantis… O ypač Sutaikinimo sakramentas, kai tūkstančiai jaunuolių suklumpa išpažinčiai, tuomet jautiesi toks mažas, netobulas, ieškantis, augantis grūdelis didžiuliame Bažnyčios aruode.

Mindaugas: Pirmosios LJD buvo euforija ir lig šiol jos man išlieka tobuliausios, nepaisant bemiegių naktų, ankšto čiužinio ar ne pagal mano meniu padarytų pietų (šypsosi). Taip yra galbūt dėl to, kad tuo metu buvau dar jaunas, viskas buvo nauja. Kiekvienose artėjančiose LJD norėjosi gauti vis daugiau. Po nemažos patirties supratau, kad LJD man yra pats tikriausias realios, jaunatviškos, ambicingos, bet kartais ne visada įstengiančios liudyti ir gyventi tuo, ko moko ir ką skelbia, Bažnyčios atspindys. Visgi tik kiekvienas iš mūsų, prisijungdami ir prisidėdami savo nuolankumu, galime kažką keisti.

INDRĖ DAUKŠAITĖ